Džakarta

Džakarta, pulsuojanti Indonezijos sostinė ir didžiausias Pietryčių Azijos metropolis (mieste gyvena apie 11 mln., Didžiojoje Džakartoje / Jabodetabek – apie 35 mln. žmonių), pribloškia ir apdovanoja vienu metu – tai besidriekiantis, chaotiškas, žavingas didmiestis, kuriame spindintys dangoraižiai kyla virš *kampung* kaimelių, šimtmečių senumo olandų kolonijiniai sandėliai žvelgia į Javos jūrą, o vienas geriausių gatvės maistų planetoje kainuoja mažiau nei 1 € / Rp19 882 už patiekalą. Įsikūrusi šiaurės vakarinėje Javos pakrantėje, Džakarta daugiau nei 500 metų yra prekybos centras: iš pradžių kaip Sundos karalystės uostas Sunda Kelapa, vėliau kaip Nyderlandų Rytų Indijos sostinė Batavija (1619–1949), o dabar – kaip ketvirtos pagal gyventojų skaičių pasaulio valstybės ir didžiausios šalies, kurioje daugumą sudaro musulmonai, politinė ir ekonominė širdis.

*Kota Tua* (senamiestis) saugo olandų kolonijinį palikimą: čia stūkso įspūdingas Džakartos istorijos muziejus buvusioje rotušėje (1710), Fatahillah aikštės europietiško stiliaus architektūra, Jūrų muziejus buvusiame VOC (Olandų Rytų Indijos bendrovės) sandėlyje ir atmosferiška „Café Batavia“ (įsikūrusi XIX a. pradžios pastate), iš kurios atsiveria vaizdas į aikštę. Istiqlal mečetė, didžiausia Pietryčių Azijoje, talpinanti 200,000 tikinčiųjų, stovi tiesiai priešais Džakartos katedrą – tai apgalvotas Indonezijos religinės tolerancijos ir tautos pamatinio principo *Pancasila* simbolis.

Nacionalinis monumentas (*Monas*), 132 metrų marmurinis obeliskas su aukso lakštais padengta liepsna viršūnėje, dominuoja Merdeka aikštėje (viena didžiausių pasaulio miestų aikščių, užimanti apie 1km²), o iš jo apžvalgos aikštelės atsiveria panoraminiai vaizdai į besidriekiantį miestą. Džakartos maisto kultūra yra neįtikėtinai įvairi ir atspindi daugiau nei 17,000+ Indonezijos salų virtuves: Padango restoranuose ant bendrų lėkščių patiekiamas aštrus Vakarų Sumatros *rendang* ir *gulai*, javiečių *warung* užeigose siūlomas saldžiarūgštis *gudeg* (duonvaisio troškinys) ir *nasi goreng* (nacionalinis keptų ryžių patiekalas), betavių (vietinių Džakartos gyventojų) prekeiviai parduoda *soto Betawi* (jautienos sriubą su kokosų pienu) ir *kerak telor* (prieskoningą kokosų ir kiaušinių paplotėlį), o kinų-indoneziečių *kopitiam* kavinėse Glodoke, viename seniausių Pietryčių Azijos kinų kvartalų, patiekiami *nasi campur* ir *bakmi* (makaronai). Modernusis Džakartos veidas spindi SCBD (Sudirman Central Business District) ir Mega Kuningan dangoraižių kvartaluose, kur stogo barai, tarptautiniai restoranai ir milžiniški prekybos centrai, tokie kaip Grand Indonesia ir Plaza Indonesia, aptarnauja augančią miesto viduriniąją klasę ir užsieniečių bendruomenę.

Džakartos eismas yra legendinis – miestas patenka tarp labiausiai apkrautų pasaulyje – tačiau MRT (atidarytas 2019) ir LRT tinklai sparčiai plečiasi, keisdami keliones šiaurės–pietų koridoriumi. Tūkstančio salų archipelagas (*Kepulauan Seribu*), tropinių salų grandinė Džakartos įlankoje, siūlo balto smėlio paplūdimius, pasiekiamus greitaeigiu kateriu per 1–2.5 valandos – tai stebinantis tropinis pabėgimas nuo didmiesčio. Geriausia lankytis sausuoju sezonu (gegužės–rugsėjo mėn.), kai orai patys maloniausi (27–33°C), nes lietingasis sezonas (spalio–balandžio mėn.) atneša stiprias musonines liūtis ir vietinius potvynius.

Indonezijos ekonomikai klestint, Borneo saloje statant naują sostinę (Nusantara), o Džakartai atsinaujinant su nauju transportu, pakrančių rekonstrukcija ir šalia legendinio gatvės maisto kylančia aukščiausio lygio restoranų kultūra, tai yra besitransformuojantis miestas – chaotiškas, elektrizuojantis ir visiškai pakerintis keliautojus, pasirengusius priimti šį chaosą.