Bolonija

Bolonija žavi kaip Italijos kulinarinė ir intelektualinė širdis, kur 62 kilometrai į UNESCO sąrašą įtrauktų arkadų (portikų) takų suteikia užuovėją raudonų plytų viduramžių bokštams, studentai iš seniausio Europoje universiteto (įkurto 1088 m.) užpildo jaukias osterijas diskutuodami prie vyno taurės, o autentiškas Bolonijos ragù troškinasi kartų kartas skaičiuojančiose tratorijose, kurios saugo šimtmečių senumo receptus tarsi valstybines paslaptis. Ši Emilijos-Romanijos sostinė (390 000 gyventojų) išdidžiai dėvi tris pravardes – „La Grassa“ (riebioji), šlovinanti sotų maistą nuo tortellini iki mortadella, „La Dotta“ (mokytoji), pagerbianti savo universitetą, kuriame mokėsi Dantė, Kopernikas ir Petrarka, bei „La Rossa“ (raudonoji), nurodanti tiek į terakotos plytelių stogus, kuriančius vientisą raudoną miesto peizažą, tiek į istorinę kairiąją politiką, dėl kurios Bolonija iki pat dešimtojo dešimtmečio buvo Italijos komunistų partijos tvirtovė. Du dramatiškai pasvirę bokštai – Torre degli Asinelli, kylantis į 97 metrų aukštį su 498 stačiais mediniais laiptais (šiuo metu lipti draudžiama; Due Torri zona yra aptverta, kol stabilizuojamas Garisenda bokštas, o darbai turėtų trukti maždaug iki 2028 m.), ir šalia esantis dar labiau pasviręs Garisenda, dabar uždarytas dėl konstrukcinių problemų – išliko kaip viduramžių Manhatano relikvijos, kai XII a.

daugiau nei 100 kilmingų šeimų bokštų varžėsi aukščiu demonstruodami galią, nors dauguma jų dabar nugriauti arba sutrumpinti. Portikų dengtos arkados suteikia nuolatinę užuovėją nuo lietaus ir vasaros saulės, o įspūdingas 3,8 km ilgio Portico di San Luca, besidriekiantis per 666 arkas nuo miesto iki ant kalvos esančios Madonna di San Luca šventovės, siūlo plačias miesto panoramas – vietiniai šią nemokamą 45 minučių kelionę pėsčiomis į kalną laiko piligrimyste, o turistai retai išdrįsta ją išbandyti. Piazza Maggiore yra visuomeninio gyvenimo ašis su masyvia Basilica di San Petronio (įėjimas nemokamas), pasižyminčia nebaigtu fasadu – iš pradžių planuota, kad ji prilygs Šv.

Petro bazilikai Romoje, tačiau Vatikano politika sutrukdė užbaigti statybas – ir viduramžių Palazzo Comunale, o greta esantis Quadrilatero turgaus rajonas su siauromis viduramžių gatvelėmis vilioja maisto mėgėjus kabančiomis mortadella dešromis, 24 mėnesius brandinto Parmigiano-Reggiano sūrio ratais, sfogline (makaronų gamintojomis), parduotuvių vitrinose kočiojančiomis šviežius tagliatelle, ir tigelle paplotėlių kioskeliais. Universiteto kvartalas, besidriekiantis nuo Via Zamboni, šurmuliuoja nuo 85 000 studentų, kuriančių užkrečiančią energiją, sienas dengiančio politinio gatvės meno, pigių užeigų, siūlančių patiekalus už 8–12 EUR, ir aperityvo barų, kur už 7–10 EUR kainuojantį spritz gėrimą nuo 18 iki 21 val. gaunami gausūs užkandžių bufetai, atstojantys vakarienę.

Bolonijos maisto kultūra yra gili – niekada neužsisakykite „spaghetti bolognese“ (čia tokio patiekalo nėra, o vietiniai akivaizdžiai susiraukia), vietoj to mėgaukitės autentiškais tagliatelle al ragù su lėtai virto mėsos padažu, tortellini en brodo (subtilūs makaronų krepšeliai skaidriame sultinyje), lasagne verde su špinatų makaronų sluoksniais ir crescentine – keptais tešlos paplotėliais. Šeimos valdomos tratorijos, tokios kaip Osteria dell'Orsa (pagrindiniai patiekalai 12–18 EUR), Trattoria di Via Serra ir Sfoglia Rina, patiekia tikrą maistą su kiek šiurkštoku aptarnavimu, kuris čia laikomas normaliu, o ne grubiu. Archiginnasio rūmuose (apie 8–10 EUR) iki 1803 m.

veikė universitetas, o jų anatominiame teatre esantis medinis amfiteatras, kuriame medicinos studentai stebėdavo skrodimus, atskleidžia Renesanso mokslo pažangą. Muziejai apima MAMbo šiuolaikinio meno muziejų, Museo della Storia di Bologna miesto istorijai ir Museo Civico Archeologico su etruskų bei romėnų Bononijos artefaktais ir mozaikomis. Apsilankykite balandžio–birželio arba rugsėjo–spalio mėnesiais, kai vyrauja 15–25°C orai, puikiai tinkantys pasivaikščiojimams po portikus ir vakarienei lauke – liepą–rugpjūtį temperatūra gali pasiekti 35°C, o daugelis vietinių bėga į pakrantes, todėl rugpjūčio viduryje kai kurie restoranai būna uždaryti.

Dėl autentiškos italų kultūros, laimei, išvengusios Venecijos kruizinių laivų ordų ar Florencijos Uffizi eilių, kompaktiško pėsčiomis apeinamo centro, kur istorinę širdį galima kirsti per 30 minučių pėsčiomis, išskirtinės regioninės virtuvės, kurios kainos 30 % mažesnės nei Romoje, puikaus susisiekimo traukiniais, paverčiančio miestą idealia baze Italijoje (Milanas – 1 val., Florencija – 35 min., Venecija – 1,5 val.), ir vietinio gyvenimo, kuris tebeteka beveik netrikdomas turizmo, Bolonija dovanoja tikrąją Italiją, kur studentai ginčijasi apie filosofiją prie Lambrusco vyno, močiutės rankomis kočioja makaronus, o kairioji politika maišosi su kulinariniu konservatyvumu skaniuose prieštaravimuose.