Kelnas

Kelnas žavi kaip nepaprastai atsipalaidavęs Reino krašto metropolis, kuriame Kelno katedros (Dom) dvyniai gotikiniai bokštai (kiekvienas po 157 m) skrodžia dangų kaip lankomiausias Vokietijos objektas, „Kölsch“ alus nesibaigiančia srove liejasi medžiu išmušinėtose tradicinėse aludėse, o gatvės karnavalas („Karneval“) kiekvieną vasarį visą miestą paverčia viena didžiausių Europoje gatvės švenčių su kostiumais, paradais ir visišku įprasto gyvenimo sustabdymu. Ketvirtas pagal dydį Vokietijos miestas (1,1 mln. gyventojų) derina 2000 metų sluoksniuotą istoriją su progresyvia socialine kultūra – romėnai čia įkūrė gyvenvietę, o 50 m.

po Kr. jai buvo suteiktas kolonijos statusas kaip „Colonia Claudia Ara Agrippinensium“, tapusiai Žemutinės Germanijos provincijos sostine; viduramžių prekyba sukrovė milžiniškus turtus, matomus romaninėse bažnyčiose; Antrojo pasaulinio karo sąjungininkų bombardavimai per 262 antskrydžius nusinešė apie 20 000 civilių gyvybių ir sugriovė 80 % istorinio centro (iki 1945 m. didžioji dalis gyventojų buvo evakuota), tačiau katedra stebuklingai išgyveno tiesioginius pataikymus, o pokario rekonstrukcija sukūrė stebėtinai patogią gyventi miesto struktūrą, kurioje maišosi modernumas ir atkurti viduramžiai.

Į UNESCO sąrašą įtraukta katedra (įėjimas nemokamas, lipimas į bokštą 533 stačiais sraigtiniais laiptais kainuoja 8 € suaugusiems / 4 € su nuolaida, taip pat galima įsigyti iždo arba kombinuotus bilietus) buvo statoma 632 metus – nuo kertinio akmens padėjimo 1248 m. iki galutinio bokšto užbaigimo 1880 m., tad techniškai tai yra XIX a. užbaigti viduramžių planai; čia saugoma puošni auksinė Trijų Karalių relikvija (magų relikvijos atvežtos iš Milano 1164 m.) ir atsiveria plačios Reino panoramos iš dvynių bokštų.

Visgi autentiška Kelno siela slypi senamiesčio („Altstadt“) aludėse, kuriose „Kölsch“ alus patiekiamas išskirtinėse 200 ml tiesiose stiklinėse – „Früh am Dom“, „Gaffel Haus“ ir „Päffgen“ pilsto vietinį viršutinės fermentacijos alų, o tradiciniai padavėjai („Köbes“), ryšintys mėlynas prijuostes, automatiškai keičia tuščias stiklines, kol neduodate ženklo „gana“, uždėdami alaus padėkliuką ant viršaus (neribotas papildymas gali nustebinti nieko neįtariančius turistus netikėtomis sąskaitomis, kuriose brūkšneliais žymimas kiekis). Reino promenada jungia pakrantės muziejus – Šokolado muziejus („Schokoladenmuseum“, apie 17 €–18 € suaugusiems, mažiau vaikams/studentams, savaitgaliais šiek tiek brangiau) pasakoja 3000 metų istoriją nuo majų kakavos iki „Lindt“ gamybos su šokolado fontano degustacijomis ir dovanų parduotuve; Liudvigo muziejuje („Ludwig Museum“) saugoma išskirtinė poparto kolekcija (Warholas, Lichtensteinas, Picasso, 11 € įprastas bilietas, pirmąjį mėnesio ketvirtadienį Kelno gyventojams įėjimas nemokamas, o po 17 val. taikomos nuolaidos), o Romano-germanų muziejus šiuo metu uždarytas renovacijai, pagrindiniai eksponatai rodomi laikinojoje parodoje Belgų name.

Gatvės karnavalas prasiveržia ketvirtadienį–antradienį prieš Pelenų trečiadienį („Weiberfastnacht“ iki „Veilchendienstag“) su įspūdingais paradais, daugiau nei 500 kostiumuotų orkestrų, 1 milijonu lankytojų, vietinių šūksniais „Kölle Alaaf!“ ir tradicija, kai moterys per „Weiberfastnacht“ kerpa vyrams kaklaraiščius – viešbučius šiai savaitei, kai švenčia visas miestas ir įmonės užsidaro, užsisakykite prieš metus. Be alaus ir katedros, Kelnas stebina progresyvia kultūra: Belgų kvartalas („Belgisches Viertel“) aplink Briuselio aikštę („Brüsseler Platz“) siūlo nepriklausomus butikus, vintažines parduotuves ir LGBTQ+ barus, todėl Kelnas yra draugiškiausias gėjams didmiestis Vokietijoje, o Erenfeldo („Ehrenfeld“) rajonas demonstruoja gyvybingas gatvės meno freskas, pogrindinius klubus („Odonien“, „Studio 672“) ir daugiakultūrius restoranus buvusiame darbininkų rajone, kuris dabar sparčiai džentrifikuojasi. Maisto kultūra maišo Reino krašto klasiką – „sauerbraten“ (marinuota ir troškinta jautiena), „Himmel un Ääd“ („dangus ir žemė“ – kraujinė dešra su bulvių koše ir obuolių padažu) ir „Halve Hahn“ (ne pusė vištos, o ruginė bandelė su brandintu Gaudos sūriu ir garstyčiomis) – su tarptautinėmis virtuvėmis, atspindinčiomis įvairialypę populiaciją.

Hohencolernų geležinkelio tiltas jungia krantus, nuklotas tūkstančiais porų meilės spynų (tradicija nuo 2008 m., periodiškai nuimamos dėl svorio, bet iškart pakeičiamos naujomis), iš kurio vidurio atsiveria puikūs katedros vaizdai, ypač saulėlydžio metu. Reino keltuvas („Rheinseilbahn“, apie 5,5 € į vieną pusę arba 9,5 € į abi puses, veikia sezoniškai balandį–spalį) kelia per upę, suteikdamas galimybę pasigrožėti miesto panorama iš paukščio skrydžio. Lankytis geriausia balandį–birželį arba rugsėjį–spalį, kai vyrauja 15–23 °C orai, puikiai tinkantys alaus sodams Reino pakrantėse ir lauko kavinių kultūrai; liepa–rugpjūtis šilčiausi, bet lietingi (Kelne iškrenta daugiau kritulių, nei daugelis mano), o gruodis atneša magiškas Kalėdų muges aplink katedrą.

Dėl atsipalaidavusio Reino krašto mentaliteto („gyvenk ir leisk gyventi“, priešingai nei prūsiškas Berlyno ar bavarų Miuncheno oficialumas), LGBTQ+ „Pride“ švenčių liepą, kurios konkuruoja su Berlyno, patogaus „U-Bahn“ ir „S-Bahn“ susisiekimo su Bona (30 min.), Diuseldorfu (45 min., konkuruojantis miestas, geriantis kitokio stiliaus „Altbier“ alų), Achenu bei Eifelio vyno regionu dienos išvykoms, ir kainų, kurios yra 20–30 % mažesnės nei Miunchene, nors siūlomi panašios kokybės muziejai ir kultūra, Kelnas suteikia prieinamą vokišką miesto gyvenimą, 2000 metų istoriją, nesibaigiančią „Kölsch“ aludžių kultūrą ir progresyvią socialinę aplinką be Berlyno pretenzingumo ar Miuncheno brangumo.