La Pasas

La Pasas meta iššūkį gravitacijai ir tradicijoms kaip viena aukščiausių pasaulio sostinių ir Bolivijos administracinė vyriausybės būstinė, kur maždaug 755 000+ žmonių (apie 2,1 mln. metropolio zonoje, įskaitant El Altą) dramatiškai gyvena stačiame kanjone, kvapą gniaužiančiame 3 640 metrų aukštyje (techniškai konstitucinė sostinė Sukrė yra žemiau aukštumose, nors La Pase įsikūrusi tikroji vyriausybė), išradingai sujungtame „Mi Teleférico“ lynų keltuvų sistema – ilgiausiu ir aukščiausiu pasaulyje miesto lynų keltuvų tinklu, siūlančiu stulbinančias kasdienes keliones skriejant virš plaušplyčių rajonų su didingu snieguotu Illimani kalnu (6 438 m) fone, dominuojančiu horizonte. Nepaprastas miestas dramatiškai leidžiasi žemyn neįmanomai stačiais šlaitais nuo santykinai turtingų rajonų, susitelkusių žemesniame kanjono dugne (kur mažiau trūksta deguonies), iki besidriekiančio El Alto masyvių vietinių turgų ir oro uosto, įsikūrusio deguonies stokojančiame 4 150 metrų aukštyje, sukurdamas pritrenkiantį vizualinį reginį, kur tradicinės čolitos (vietinės aimarų moterys, dėvinčios firmines skrybėles-katiliukus, sluoksniuotus „pollera“ sijonus ir dryžuotas skaras) parduoda absoliučiai viską – nuo džiovintų lamų embrionų (tradicinė auka Pačamamai statant naujų pastatų pamatus – visiškai rimtai!) iki elektronikos ir drabužių.

Garsusis Raganų turgus (Mercado de las Brujas, Mercado de Hechicería) turistinėje Calle Sagárnaga gatvėje puikiai įkūnija žavingą La Paso sinkretizmą, jungiantį katalikybę ir vietinius aimarų Andų tikėjimus – džiovinti lamų embrionai kabo šalia sėkmės amuletų, aromatinių žolelių, paslaptingų nuovirų ir ritualinių reikmenų, kuriuos parduoda prekeiviai, ceremoningai palaiminsiantys jūsų pirkinį kokos lapais ir užkalbėjimais. Visgi La Pasas nuoširdžiai klesti kaip pagrindinis Bolivijos nuotykių turizmo centras ir pigių keliautojų su kuprinėmis sostinė: legendinis Mirties kelias (El Camino de la Muerte, Yungas Road) siūlo kalnų dviračių patirtį, kur leidžiamasi dramatiškus 3 500 vertikalių metrų per 64 vingiuotus kilometrus nuo stingdančios La Cumbre kalnų perėjos (4 700 m) žemyn iki tropinio Koroiko džiunglių miestelio – organizuotos turų bendrovės (apie 43–70 EUR, įskaitant transportą, įrangą, gidus, pietus) paverčia šį tikrą „bucket-list“ adrenalino antplūdį saugiai prieinamu, nors grėsmingas pavadinimas kilo dėl šimtų žūčių transporto priemonėse iki 2006 m., kai siauras žvyrkelis tarnavo kaip pagrindinis maršrutas prieš nutiesiant naują greitkelį (dabar tai dažniausiai saugu, su retais atsitiktiniais įvykiais). Siurrealistinis Valle de la Luna (Mėnulio slėnis, 30 minučių į pietus, įėjimas apie 1,75–2,60 EUR) demonstruoja keistas erozijos paveiktas molio ir smiltainio formacijas, primenančias mėnulio peizažus ir sukuriančias nežemišką aplinką žygiams.

Inovatyvus „Mi Teleférico“ lynų keltuvų tinklas (kelionė kainuoja apie 0,40 EUR už pirmąją liniją, mažiau už persėdimus liekant sistemos viduje) jungia La Paso centrą su besidriekiančia El Alto plynaukšte ir siūlo absoliučiai pigiausią išsamią ekskursiją po miestą – pasivažinėkite vaizdingomis Geltonąja ar Raudonąja linijomis, kad pamatytumėte plačius kanjono vaizdus iš oro, atskleidžiančius dramatišką miesto topografiją. Būtinos dienos išvykos autobusais ar organizuotais turais pasiekia mistiškąjį Titikakos ežerą (3 valandos iki Kopakabanos, aplankykite Isla del Sol su inkų griuvėsiais ir vietine aimarų kultūra, turai laivais apie 26–43 EUR), žavingus Tihuanako priešinkinius griuvėsius (UNESCO objektas, paslaptingos megalitinės struktūros, senesnės už inkus daugiau nei 1 000 metų, 2 valandos, apie 12 EUR įėjimas) ir, garsiausia, siurrealistinę Ujūnio druskos dykumą (10–12 valandų naktiniu autobusu arba 1 valandos brangus skrydis) – nors dauguma keliautojų užsisako kelių dienų turus, išvykstančius iš paties Ujūnio miestelio. Išskirtinė maisto scena pasidalijusi tarp turistinio Sopocachi rajono tarptautinių kavinių ir autentiškų vietinių turgų: būtina paragauti „salteñas“ (sultingi empanadai, įdaryti mėsos troškiniu, valgyti atsargiai pusryčiams, nes iš jų bėga karštas skystis, apie 1 EUR), „anticuchos“ (ant grotelių kepti jautienos širdies iešmeliai su aštriu žemės riešutų padažu, gatvės maistas), saldaus „api morado“ (karštas purpurinių kukurūzų gėrimas), sočios „chairo“ sriubos, o kokos arbata yra visur esanti.

Pagarsėję San Pedro kalėjimo turai, kurie kažkada viliojo keliautojus, nuo 2009 m. yra griežtai uždrausti ir labai nerekomenduojami. Ekstremalus aukštis iš tiesų kerta gerokai stipriau nei Kite (2 850 m) ar Kuske (3 400 m) – privaloma aklimatizacija apima nuolatinį kokos arbatos gurkšnojimą (mate de coca, visiškai legali ir parduodama visur, nepaisant to, kad yra kokaino darinys, padeda įveikti aukštį), labai lėtą vaikščiojimą, laipsnišką kilimą ir visišką alkoholio atsisakymą pirmąsias 2–3 dienas, kol kūnas prisitaiko prie reto deguonies.

Apsilankykite gegužės–spalio mėnesių sausuoju sezonu dėl giedro dangaus (nors naktys šaltos 0–5°C, dienos 15–20°C), kuris idealiai tinka Mirties keliui ir veikloms lauke, vengiant lapkričio–kovo liūčių sezono, atnešančio popietines liūtis ir retkarčiais potvynius. Kadangi daugumai tautybių, įskaitant ES/JAV, viza nereikalinga (90 dienų viešnagė), svyruojanti Boliviano valiuta (patikrinkite kursus), minimalios anglų kalbos žinios už keliautojų turizmo burbulo ribų reikalauja bazinių ispanų kalbos žinių, o itin prieinamos kainos daro jį viena pigiausių Pietų Amerikos didmiesčių krypčių (maistas restorane apie 1,75–3,50 EUR, hosteliai apie 7–13 EUR, nuotykių turai apie 26–70 EUR), La Pasas pristato unikaliausią, iššūkių kupiną ir autentiškai vietinę Pietų Amerikos sostinę – kur dominuoja aimarų kultūra, ekstremalus aukštis išbando lankytojus, miestas nepaklūsta urbanistinio planavimo logikai, o Bolivijos nuostabiai grubūs kraštai tampa neatsiejama nuotykių kupinos patirties dalimi.