Mančesteris

Mančesteris pulsuoja kaip šiaurės vakarų Anglijos kūrybinė jėgainė, kur pramonės revoliucijos paveldas susitinka su visišku futbolo fanatizmu, legendinės muzikos erdvės pagimdė ištisas kartas suformavusias grupes „The Smiths“, „Oasis“, „Joy Division“ ir „Stone Roses“, o Šiaurės kvartalo (Northern Quarter) nepriklausomos vintažinės parduotuvės, įrašų krautuvėlės ir ryškūs gatvės meno muralai apibrėžia šiuolaikinį šiaurietišką miesto stilių, kontrastuojantį su Londono nugludintu komerciškumu. Šis šiaurės vakarų Anglijos miestas (apie 590 000 gyventojų, Didžiojo Mančesterio urbanistinėje teritorijoje – apie 2,8 mln., todėl tai viena didžiausių JK aglomeracijų po Londono) dramatiškai transformavosi iš XIX a. medvilnės fabrikų sostinės ir „pasaulio dirbtuvių“ į poindustrinę kultūros ir technologijų jėgainę – raudonų plytų Viktorijos laikų sandėliai paversti lofais ir kūrybinėmis studijomis, buvę pramoniniai kanalai dabar šurmuliuoja nuo pakrantės barų ir restoranų Kastlfyldo (Castlefield) baseine, o apleistose gamyklų vietose įsikūrę pasaulinio lygio muziejai ir šiuolaikinio meno erdvės.

Futbolo kultūra visiškai dominuoja miesto identitete: „Old Trafford“ „Svajonių teatras“ priima „Manchester United“ su ekskursijomis po stadioną (suaugusiems apie 33 EUR), kurių metu parodomos rūbinės, žaidėjų tunelis, kuriuo vaikščiojo legendos, ir trofėjų kambarys su 20 aukščiausios lygos čempionų titulų, o kitoje miesto pusėje esantis varžovų „Manchester City“ modernus „Etihad“ stadionas siūlo konkuruojančias ekskursijas (suaugusiems nuo maždaug 30–35 EUR), demonstruojančias pastarojo meto sėkmę valdant naftos pinigų savininkams – derbio rungtynių dienos („United“ prieš „City“) įelektrina padalintą miestą mėlyna ir raudona gentine aistra. Visgi autentiška Mančesterio siela plaukia iš jo gilaus muzikinio palikimo – naktinis klubas „The Haçienda“ (uždarytas 1997 m., dabar butai su mėlyna lentele Whitworth Street West gatvėje) pradėjo „acid house“ reivo kultūrą ir „Madchester“ sceną, „Factory Records“ pasirašė sutartis su „Joy Division“ ir „New Order“, o dabartinės vietos, tokios kaip „Band on the Wall“, „Night & Day Café“ ir „Manchester Academy“, toliau priima kylančias grupes, kol jos dar netapo žvaigždėmis. Šiaurės kvartalo grubi bohemiška atmosfera sukasi aplink „Afflecks Palace“ vidaus turgų, kuriame keturiuose aukštuose nepriklausomų prekystalių parduodami vintažiniai drabužiai, alternatyvi mada, įrašai ir kontrkultūros prekės, o Stivensono aikštės (Stevenson Square) sienos demonstruoja nuolat kintantį gatvės meną, ir specializuotos kavos parduotuvės, tokios kaip „Takk“ ir „North Tea Power“, tiekia trečiosios bangos kavą prie nešiojamųjų kompiuterių dirbantiems kūrybininkams.

Pasaulinio lygio nemokami muziejai apima Mokslo ir pramonės muziejų (Science & Industry Museum), įsikūrusį Liverpool Road – pirmojoje pasaulyje specialiai pastatytoje tarpmiestinėje keleivinių traukinių stotyje, kurioje eksponuojami garo varikliai, tekstilės mašinos, varusios Britų imperiją, ir pirmieji kompiuteriai, o Mančesterio meno galerija (Manchester Art Gallery) eksponuoja prerafaelitų paveikslus ir šiuolaikinius kūrinius. Canal Street gatvė įtvirtina gyvybingą Gėjų kaimelį (Gay Village) kaip vieną ryškiausių JK LGBTQ+ naktinio gyvenimo rajonų už Londono ribų su vaivorykštės spalvų perėjomis, į kanalų pakrantes išsiliejančiais barų staliukais ir masiniu „Pride“ festivaliu kiekvieną rugpjūtį, pritraukiančiu šimtus tūkstančių žmonių. Maisto scena evoliucionavo toli už „Madchester“ eros ribų – garsioji „Curry Mile“ (Wilmslow Road gatvė Rašolme (Rusholme)) siūlo autentiškus Pakistano ir Indijos restoranus, tiekiančius „haleem“, „nihari“ ir „biryani“, stulbinantis „Mackie Mayor“ Viktorijos laikų buvęs mėsos turgus virto prabangia maisto hale su nepriklausomais pardavėjais, „Michelin“ žvaigždute įvertintas „Mana“ plečia britų aukštosios virtuvės ribas, o džentrifikuotas Ancoats rajonas (buvęs grubus darbininkų klasės rajonas) dabar priima madingas vėlyvųjų pusryčių vietas, amatininkų alaus barus ir modernius Europos restoranus.

Dienos išvykos efektyviais traukiniais pasiekia Ežerų krašto (Lake District) žygių takus (Vindermyras (Windermere) apie 2 valandos traukiniu nuo maždaug 12–35 EUR, priklausomai nuo to, kaip anksti užsisakysite), „The Beatles“ Liverpulį (1 valanda, 19+ EUR) ir Pyk Distrikto (Peak District) nacionalinio parko takus (1 valanda iki Edale). Miestą lankykite gegužės–rugsėjo mėnesiais, kai vyrauja šilčiausi orai (15–22°C), leidžiantys mėgautis lauko terasų kultūra, nors Mančesterio legendinė muzikos koncertų ekonomika ir kultūrinis kalendorius klesti ištisus metus, nepaisant taip pat legendinio ir dažno miesto lietaus (visada turėkite neperšlampamų drabužių). Su draugišku, nepretenzingu Mančesterio gyventojų (Mancunian) tiesmukiškumu, kontrastuojančiu su Londono santūrumu, kompaktišku, pėsčiomis apeinamu centru, besidriekiančiu nuo Pikadilio sodų (Piccadilly Gardens), prieinamomis kainomis lyginant su pietų Anglija (įprastai 68–114 EUR per dieną), puikiu viešuoju transportu, įskaitant platų „Metrolink“ tramvajų tinklą, ir nuliu pretenzijų ar pasipūtimo, nepaisant pasaulinės įtakos futbolui ir muzikai, Mančesteris dovanoja autentišką šiaurietišką sielą, darbininkų klasės kultūrinį gyvybingumą, pramoninio paveldo pasididžiavimą, futbolo religiją ir tą ypatingą grubumo bei kūrybiškumo derinį, kuris daro jį patraukliausiu Anglijos miestu po Londono.